Still Meadow

Paskelbta · 3 min. skaitymo

Kodėl kartais mums reikia išgirsti ką nors gero

Mūsų protas linksta į neigiamą pusę. Savęs patvirtinimo, atjautos sau ir ryšio tyrimai rodo, kodėl teigiama žinutė tinkamu metu gali iš tiesų pakeisti daug.

Prisiminkite paskutinį kartą, kai kas nors jums pasakė būtent tai, ko reikėjo. Gal tai buvo draugas, pasakęs „tau sekasi geriau, nei manai“, arba nepažįstamasis, nusišypsojęs tinkamu momentu, arba knygos eilutė, atrodžiusi parašyta tik jums. Dažnai tokias akimirkas prisimename metų metus. Tam yra rimta priežastis.

Protas, linkstantis į neigiamą pusę

Psichologai turi posakį apie vieną iš proto įpročių: blogis stipresnis už gėrį. Plačiai cituojamoje apžvalgoje Roy Baumeisteris su kolegomis surinko įrodymų iš daugelio gyvenimo sričių, rodančių, kad neigiami įvykiai, žodžiai ir atsiliepimai paprastai veikia mus stipriau ir ilgiau nei teigiami. Vienas šiurkštus komentaras gali nusverti dešimt malonių.

Šis šališkumas tikriausiai padėjo mūsų protėviams išgyventi: atidžiai stebėti grėsmes buvo svarbiau nei džiaugtis geromis naujienomis. Bet šiuolaikiniame gyvenime, kur esame apsupti blogų naujienų, kritikos ir palyginimų, tai reiškia, kad mūsų vidinis pasaulis gali pasvirti į rūpestį ir abejones savimi, net kai išorinis gyvenimas klostosi pakankamai gerai.

Tokioje situacijoje geri žodžiai nėra prabanga. Jie yra atsvara.

Primename sau, kas esame

Viena įdomiausių teigiamų žinučių tyrimų krypčių kyla iš savęs patvirtinimo (self-affirmation) studijų. Didelėje apžvalgoje psichologai Geoffrey Cohenas ir Davidas Shermanas aprašo, kaip trumpi pratimai, kuriuose žmonės apmąsto jiems svarbias vertybes, tokias kaip šeima, gerumas ar kūrybiškumas, gali padėti jiems įveikti grėsmes ir stresą. Kai kuriuose tyrimuose šie trumpi apmąstymai turėjo stebėtinai ilgai trunkantį poveikį, pavyzdžiui, tam, kaip moksleiviai susidorojo su spaudimu mokykloje.

Idėja paprasta: kai jaučiamės grėsmės apsupti, mūsų savivoka susitraukia iki problemos, esančios prieš akis. Prisiminimas, kas mums rūpi ir kad esame daugiau nei šis vienas sunkumas, vėl praplečia žvilgsnį. Gera žinutė gali padaryti tą patį. „Turi planą ir judi pirmyn“ nėra stebuklingas burtažodis, bet gali priminti nerimaujančiam protui platesnį vaizdą, kurį jis buvo pamiršęs.

Kalbėti su savimi kaip su draugu

Daugelis mūsų kalbame su savimi taip, kaip niekada nekalbėtume su draugu. Psichologė Kristin Neff dešimtmečius tyrinėja atjautą sau: elgimąsi su savimi su ta pačia šiluma ir supratimu, kokį pasiūlytume mylimam žmogui. Jos tyrimai ir daugybė po jų sekusių studijų sieja atjautą sau su mažesniu nerimu ir depresija bei didesniu atsparumu, nepadarant žmonių tingių ar pasitenkinusių savimi.

Pasak Neff, atjauta sau turi tris dalis: gerumą sau vietoj griežto vertinimo; prisiminimą, kad kančia yra žmogaus būties dalis, o ne ženklas, kad tik mes vieni nesėkmingai; ir dėmesingą skausmingų jausmų suvokimą, jų neignoruojant ir neperdedant. Išgirsti ramų balsą sakant „tai sunku, ir tu nesi vienas“ gali tapti durimis į visas tris.

Kodėl padeda išgirsti iš šalies

Kai nerimaujame, sunku patiems kurti gerumo kupinas mintis. Nerimaujanti proto dalis garsi, o gerumo dalis tyli. Tai viena iš priežasčių, kodėl teigiamų žodžių išgirdimas iš šalies, iš draugo, mokytojo, knygos ar įrašo, gali padėti. Kai sunku, lengviau gerumą priimti nei sukurti.

Tai paliečia ir kai ką gilesnio: ryšį. 2023 m. Jungtinių Valstijų vyriausiasis gydytojas (Surgeon General) perspėjo, kad vienišumas ir izoliacija tapo plačiai paplitę ir turi realių pasekmių psichinei bei fizinei sveikatai. Gera žinutė, net iš įrašo, nepakeičia žmogiško kontakto. Bet ji gali būti mažas priminimas, kad kažkas, kažkur, pagalvojo apie žmones, jaučiančius tai, ką jaučiate jūs, ir norėjo jiems pasakyti ką nors švelnaus.

Senųjų pasakojimų išmintis

Žmonės visada perduodavo gerąsias žinutes per pasakojimus. Ūkininkas, kuris į kiekvieną laimę ar nelaimę atsako „gal“. Vanduo, kuris dilina akmenį ne jėga, o kantrybe. Sudužęs dubuo, sutaisytas auksu, dėl įtrūkimų tapęs dar gražesnis. Mažytis kolibris, nešantis po vieną vandens lašą į miško gaisrą, nes daro tai, ką gali.

Šie pasakojimai, kilę iš daoizmo, budizmo, japonų, krikščionių, sufijų ir daugelio kitų tradicijų, išliko todėl, kad sako kažką tikro taip, kaip gali išgirsti širdis. Jie nesako mums, ką daryti. Jie siūlo kitokį žvilgsnį.

Teigiama, o ne apsimestinė

Yra skirtumas tarp gerų žodžių ir priverstinio pozityvumo. „Tiesiog galvok pozityviai“ gali skambėti atmestinai, kai žmogus kenčia. Gera žinutė neneigia sunkumo. Ji atsisėda šalia jo: „nesvarbu, kur dabar esi; žingsnis po žingsnio judi pirmyn.“ Ji pripažįsta kovą ir suteikia šiek tiek šviesos.

Tai ir bando daryti Still Meadow. Kiekvienoje erdvėje yra keletas vilties istorijų, lėtai pasakojamų ramaus balso, o jūs galite pridėti savo žodžius: tai, ką norite prisiminti, arba tai, ką norėtumėte, kad išgirstų draugas. Kartais maloniausia, ką galime padaryti sau, yra tiesiog klausytis.

Šaltiniai

  1. Baumeister, R. F., Bratslavsky, E., Finkenauer, C., & Vohs, K. D. (2001). Bad is stronger than good. Review of General Psychology, 5(4), 323–370.
  2. Cohen, G. L., & Sherman, D. K. (2014). The psychology of change: Self-affirmation and social psychological intervention. Annual Review of Psychology, 65, 333–371.
  3. Neff, K. D. (2003). Self-compassion: An alternative conceptualization of a healthy attitude toward oneself. Self and Identity, 2(2), 85–101.
  4. Office of the U.S. Surgeon General (2023). Our Epidemic of Loneliness and Isolation. https://www.hhs.gov/sites/default/files/surgeon-general-social-connection-advisory.pdf